RSSVisi įrašai, pažymėti: "Davidas B. Otavoje"

Arabų rytoj

DAVIDAS B. OTAVEJUS

Spalio mėn 6, 1981, turėjo būti švenčiama Egipte. Ji pažymėjo didžiausios Egipto pergalės trijuose arabų ir Izraelio konfliktuose metines, kai šalies nepalankioji armija veržėsi per Sueco kanalą atidarymo dienomis 1973 Jom Kipuro karas ir išsiuntė Izraelio karius besitraukiančius. Ant vėsaus, debesuotas rytas, Kairo stadionas buvo sausakimšas egiptiečių šeimų, atvykusių pažiūrėti kariškių. Ant apžvalgos stendo, Prezidentas Anwaras el-Sadatas,karo architektas, su pasitenkinimu stebėjo, kaip prieš jį demonstruoja vyrai ir mašinos. Aš buvau šalia, ką tik atvykęs užsienio korespondentas.Staiga, vienas iš armijos sunkvežimių sustojo tiesiai prieš apžvalgos stendą, kai šeši „Mirage“ reaktyviniai lėktuvai riaumoja virš galvos ir atliko akrobatinį pasirodymą., dangų nudažius ilgais raudonos spalvos takais, geltona, violetinė,ir žali dūmai. Sadatas atsistojo, matyt, ruošiasi keistis sveikinimais su dar vienu egiptiečių karių kontingentu. Jis tapo puikiu taikiniu keturiems islamistams, iššokusiems iš sunkvežimio, šturmavo podiumą, ir apipylė jo kūną kulkomis.Kai žudikai tęsė, atrodytų, amžinybę, apipurškę stovą mirtina ugnimi., Akimirksniu svarsčiau, ar atsitrenkti į žemę ir rizikuoti, kad panikuoti žiūrovai mane mirtinai sutryps, ar likti toliau ir rizikuoti paimti užklydusią kulką. Instinktas liepė man stovėti ant kojų, ir mano žurnalistinės pareigos jausmas paskatino mane eiti išsiaiškinti, ar Sadatas gyvas, ar miręs.

Egypt at the Tipping Point ?

Davidas B. Otavoje
In the early 1980s, I lived in Cairo as bureau chief of The Washington Post covering such historic events as the withdrawal of the last
Israeli forces from Egyptian territory occupied during the 1973 Arab-Israeli war and the assassination of President
Anwar Sadat by Islamic fanatics in October 1981.
The latter national drama, which I witnessed personally, had proven to be a wrenching milestone. It forced Sadat’s successor, Hosni Mubarak, to turn inwards to deal with an Islamist challenge of unknown proportions and effectively ended Egypt’s leadership role in the Arab world.
Mubarak immediately showed himself to be a highly cautious, unimaginative leader, maddeningly reactive rather than pro-active in dealing with the social and economic problems overwhelming his nation like its explosive population growth (1.2 million more Egyptians a year) and economic decline.
In a four-part Washington Post series written as I was departing in early 1985, I noted the new Egyptian leader was still pretty much
a total enigma to his own people, offering no vision and commanding what seemed a rudderless ship of state. The socialist economy
inherited from the era of President Gamal Abdel Nasser (1952 į 1970) was a mess. The country’s currency, the pound, was operating
on eight different exchange rates; its state-run factories were unproductive, uncompetitive and deep in debt; and the government was heading for bankruptcy partly because subsidies for food, electricity and gasoline were consuming one-third ($7 billion) of its budget. Cairo had sunk into a hopeless morass of gridlocked traffic and teeming humanity—12 million people squeezed into a narrow band of land bordering the Nile River, most living cheek by jowl in ramshackle tenements in the city’s ever-expanding slums.