All Entries in the "Alžyras" Category
Arabų rytoj
DAVIDAS B. OTAVEJUS
Spalio mėn 6, 1981, turėjo būti švenčiama Egipte. Ji pažymėjo didžiausios Egipto pergalės trijuose arabų ir Izraelio konfliktuose metines, kai šalies nepalankioji armija veržėsi per Sueco kanalą atidarymo dienomis 1973 Jom Kipuro karas ir išsiuntė Izraelio karius besitraukiančius. Ant vėsaus, debesuotas rytas, Kairo stadionas buvo sausakimšas egiptiečių šeimų, atvykusių pažiūrėti kariškių. Ant apžvalgos stendo, Prezidentas Anwaras el-Sadatas,karo architektas, su pasitenkinimu stebėjo, kaip prieš jį demonstruoja vyrai ir mašinos. Aš buvau šalia, ką tik atvykęs užsienio korespondentas.Staiga, vienas iš armijos sunkvežimių sustojo tiesiai prieš apžvalgos stendą, kai šeši „Mirage“ reaktyviniai lėktuvai riaumoja virš galvos ir atliko akrobatinį pasirodymą., dangų nudažius ilgais raudonos spalvos takais, geltona, violetinė,ir žali dūmai. Sadatas atsistojo, matyt, ruošiasi keistis sveikinimais su dar vienu egiptiečių karių kontingentu. Jis tapo puikiu taikiniu keturiems islamistams, iššokusiems iš sunkvežimio, šturmavo podiumą, ir apipylė jo kūną kulkomis.Kai žudikai tęsė, atrodytų, amžinybę, apipurškę stovą mirtina ugnimi., Akimirksniu svarsčiau, ar atsitrenkti į žemę ir rizikuoti, kad panikuoti žiūrovai mane mirtinai sutryps, ar likti toliau ir rizikuoti paimti užklydusią kulką. Instinktas liepė man stovėti ant kojų, ir mano žurnalistinės pareigos jausmas paskatino mane eiti išsiaiškinti, ar Sadatas gyvas, ar miręs.
Islamas, Politinis islamas ir Amerika
Arabų įžvalga
Ar įmanoma „brolystė“ su Amerika?
chalilas al-anani
Liberal Democracy and Political Islam: the Search for Common Ground.
Mostapha Benhenda
ISLAMAS, DEMOCRACY & THE USA:
Cordoba Foundation
Abdullah Faliq |
Intro ,
ISLAMAS IR TEISĖS TAISYKLĖ
Mūsų šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje, valstybės organizuotos teisinės sistemos paprastai nubrėžia skiriamąją liniją, atskiriančią religiją ir teisę. Ir atvirkščiai, yra nemažai islamo regioninių visuomenių, kuriose religija ir įstatymai šiandien yra taip glaudžiai susiję ir susipynę, kaip buvo iki šių laikų pradžios. Tuo pačiu metu, religinės teisės proporcija (šariato arabų kalba) ir viešoji teisė (įstatymas) įvairiose šalyse skiriasi. Kas daugiau, skiriasi ir islamo, taigi ir islamo teisės, statusas. Remiantis Islamo konferencijos organizacijos pateikta informacija (OIC), šiuo metu yra 57 Islamo valstybės visame pasaulyje, apibrėžta kaip šalys, kuriose religija yra islamas (1) valstija, (2) gyventojų dauguma, arba (3) didelė mažuma. Visa tai turi įtakos islamo teisės raidai ir formai.
Islamic Political Culture, Demokratija, and Human Rights
Daniele. Kaina
PRECISION IN THE GLOBAL WAR ON TERROR:
Sherifa zuhur
DEBATING DEMOCRACY IN THE ARAB WORLD
Ibtisam Ibrahim |
Islam and Democracy
ITAC
Challenging Authoritarianism, Kolonializmas, and Disunity: The Islamic Political Reform Movements of al-Afghani and Rida
Ahmedas Ali Salemas
These reformers perceived the decline of the Muslim world in general,
and of the Ottoman Empire in particular, to be the result of an increasing
disregard for implementing the Shari`ah (Islamic law). However, since the
late eighteenth century, an increasing number of reformers, sometimes supported
by the Ottoman sultans, began to call for reforming the empire along
modern European lines. The empire’s failure to defend its lands and to
respond successfully to the West’s challenges only further fueled this call
for “modernizing” reform, which reached its peak in the Tanzimat movement
in the second half of the nineteenth century.
Other Muslim reformers called for a middle course. On the one hand,
they admitted that the caliphate should be modeled according to the Islamic
sources of guidance, especially the Qur’an and Prophet Muhammad’s
teachings (Sunnah), and that the ummah’s (the world Muslim community)
unity is one of Islam’s political pillars. Kita vertus, they realized the
need to rejuvenate the empire or replace it with a more viable one. Iš tikrųjų,
their creative ideas on future models included, but were not limited to, į
following: replacing the Turkish-led Ottoman Empire with an Arab-led
caliphate, building a federal or confederate Muslim caliphate, establishing
a commonwealth of Muslim or oriental nations, and strengthening solidarity
and cooperation among independent Muslim countries without creating
a fixed structure. These and similar ideas were later referred to as the
Muslim league model, which was an umbrella thesis for the various proposals
related to the future caliphate.
Two advocates of such reform were Jamal al-Din al-Afghani and
Muhammad `Abduh, both of whom played key roles in the modern
Islamic political reform movement.1 Their response to the dual challenge
facing the Muslim world in the late nineteenth century – European colonization
and Muslim decline – was balanced. Their ultimate goal was to
revive the ummah by observing the Islamic revelation and benefiting
from Europe’s achievements. However, they disagreed on certain aspects
and methods, as well as the immediate goals and strategies, of reform.
While al-Afghani called and struggled mainly for political reform,
`Abduh, once one of his close disciples, developed his own ideas, which
emphasized education and undermined politics.
Egypt at the Tipping Point ?
Roots Of Nationalism In The Muslim World
Šabiras Ahmedas
Musulmonų archipelagas
Maks. L. Bendras
Islamic Political Culture, Demokratija, and Human Rights
Daniele. Kaina
Islamistų opozicijos partijos ir ES įsitraukimo potencialas
Toby Archer
Heidi Huuhtanen
Political Islam in the Middle East
Ar Knudsenas