RSSAll Entries in the "Tolimieji Rytai" Category

Islamas ir valstybės valdžios kūrimas

seyyed vali reza nasr

Į 1979 Generolas Muhammadas Zia ul-Haqas, karinis Pakistano valdovas, paskelbė, kad Pakistanas taps islamo valstybe. Islamo vertybės ir normos būtų nacionalinės tapatybės pagrindas, įstatymas, ekonomika, ir socialinius santykius, ir įkvėptų visą politiką. Į 1980 Mahathiras Mahometas, naujasis Malaizijos ministras pirmininkas, pristatė panašų platų planą, skirtą valstybės politikai įtvirtinti islamo vertybes, ir suderinti savo šalies įstatymus bei ekonominę praktiką su islamo mokymu. Kodėl šie valdovai pasirinko savo šalių „islamizacijos“ kelią?? Ir kaip kažkada pasaulietinės postkolonijinės valstybės tapo islamizacijos agentais ir „tikrosios“ islamo valstybės pranašais?
Malaizija ir Pakistanas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos – devintojo dešimtmečio pradžios ėjo unikaliu vystymosi keliu, kuris skiriasi nuo kitų trečiojo pasaulio valstybių patirties.. Šiose dviejose šalyse religinė tapatybė buvo integruota į valstybės ideologiją, siekiant informuoti apie islamo vertybių vystymosi tikslą ir procesą.
Šis įsipareigojimas taip pat pateikė labai skirtingą musulmonų visuomenės santykio tarp islamo ir politikos vaizdą. Malaizijoje ir Pakistane, tai buvo valstybės institucijos, o ne islamistų aktyvistai (tų, kurie pasisako už politinį islamo skaitymą; dar vadinami atgimimo šalininkais arba fundamentalistais) that have been the guardians of Islam and the defenders of its interests. This suggests a
very different dynamic in the ebbs and flow of Islamic politics—in the least pointing to the importance of the state in the vicissitudes of this phenomenon.
What to make of secular states that turn Islamic? What does such a transformation mean for the state as well as for Islamic politics?
This book grapples with these questions. This is not a comprehensive account of Malaysia’s or Pakistan’s politics, nor does it cover all aspects of Islam’s role in their societies and politics, although the analytical narrative dwells on these issues considerably. This book is rather a social scientific inquiry into the phenomenon of secular postcolonial states becoming agents of Islamization, ir plačiau, kaip kultūra ir religija tarnauja valstybės valdžios ir vystymosi poreikiams. Analizė čia remiasi teorinėmis diskusijomis
socialiniuose moksluose apie valstybės elgesį ir kultūros bei religijos vaidmenį juose. Svarbesnis, iš nagrinėjamų atvejų daromos išvados, leidžiančios daryti platesnes disciplinas dominančias išvadas.

ISLAMAS, DEMOCRACY & THE USA:

Cordoba Foundation

Abdullah Faliq |

Intro ,


In spite of it being both a perennial and a complex debate, Arches Quarterly reexamines from theological and practical grounds, the important debate about the relationship and compatibility between Islam and Democracy, as echoed in Barack Obama’s agenda of hope and change. Whilst many celebrate Obama’s ascendancy to the Oval Office as a national catharsis for the US, others remain less optimistic of a shift in ideology and approach in the international arena. While much of the tension and distrust between the Muslim world and the USA can be attributed to the approach of promoting democracy, typically favoring dictatorships and puppet regimes that pay lip-service to democratic values and human rights, the aftershock of 9/11 has truly cemented the misgivings further through America’s position on political Islam. It has created a wall of negativity as found by worldpublicopinion.org, according to which 67% of Egyptians believe that globally America is playing a “mainly negative” role.
America’s response has thus been apt. By electing Obama, many around the world are pinning their hopes for developing a less belligerent, but fairer foreign policy towards the Muslim world. Th e test for Obama, as we discuss, is how America and her allies promote democracy. Will it be facilitating or imposing?
Moreover, can it importantly be an honest broker in prolonged zones of confl icts? Prolifi patirties ir įžvalgos panaudojimas
c mokslininkai, akademikai, patyrę žurnalistai ir politikai, Arches Quarterly atskleidžia islamo ir demokratijos santykius bei Amerikos vaidmenį, taip pat Obamos sukeltus pokyčius., ieškant bendros kalbos. Anas Altikriti, Th e Cordoba Foundation generalinis direktorius pateikia šios diskusijos pradžią, kur jis apmąsto Obamos kelyje esančias viltis ir iššūkius. Sekant Altikriti, buvęs prezidento Niksono patarėjas, Daktaras Robertas Crane'as siūlo išsamią islamo teisės į laisvę principo analizę. Anvaras Ibrahimas, buvęs Malaizijos ministro pirmininko pavaduotojas, praturtina diskusiją praktine demokratijos įgyvendinimo musulmonų dominuojančiose visuomenėse realijomis, būtent, Indonezijoje ir Malaizijoje.
Taip pat turime daktarę Shireen Hunter, Džordžtauno universitete, JAV, kuris tyrinėja musulmoniškas šalis, atsilikusias demokratizacijos ir modernizavimo srityje. Ją papildo terorizmo rašytojas, Dr Nafeez Ahmed paaiškino postmodernybės krizę ir
demokratijos žlugimas. Daktaras Daudas Abdullah (Vidurio Rytų žiniasklaidos monitoriaus direktorius), Alanas Hartas (buvęs ITN ir BBC Panoramos korespondentas; sionizmo autorius: Tikrasis žydų priešas) ir Asemas Sondosas (Egipto savaitraščio Sawt Al Omma redaktorius) sutelkti dėmesį į Obamą ir jo vaidmenį skatinant demokratiją musulmonų pasaulyje, taip pat JAV santykius su Izraeliu ir Musulmonų brolija.
Užsienio reikalų ministras, Maldyvai, Ahmedas Shaheedas spėlioja apie islamo ir demokratijos ateitį; Cllr. Gerry Maclochlainn
a Sinn Féin member who endured four years in prison for Irish Republican activities and a campaigner for the Guildford 4 and Birmingham 6, refl ects on his recent trip to Gaza where he witnessed the impact of the brutality and injustice meted out against Palestinians; Dr Marie Breen-Smyth, Director of the Centre for the Study of Radicalisation and Contemporary Political Violence discusses the challenges of critically researching political terror; Dr Khalid al-Mubarak, writer and playwright, discusses prospects of peace in Darfur; and fi nally journalist and human rights activist Ashur Shamis looks critically at the democratisation and politicisation of Muslims today.
Tikimės, kad visa tai suteiks išsamų skaitymą ir šaltinį apmąstymams apie problemas, kurios liečia mus visus naujoje vilties aušroje.
Ačiū

Musulmonų archipelagas

Maks. L. Bendras

Ši knyga buvo kuriama daug metų, kaip savo pratarmėje aiškina autorius, nors didžiąją dalį tikrojo teksto parašė eidamas Strateginio žvalgybos tyrimų centro vyresniojo mokslo bendradarbio metus.. Autorius ilgus metus buvo Jungtinio karinio žvalgybos koledžo Žvalgybos studijų mokyklos dekanas.. Nors gali pasirodyti, kad knygą galėjo parašyti bet kuris geras istorikas ar Pietryčių Azijos regiono specialistas, this work is illuminated by the author’s more than three decades of service within the national Intelligence Community. His regional expertise often has been applied to special assessments for the Community. With a knowledge of Islam unparalleled among his peers and an unquenchable thirst for determining how the goals of this religion might play out in areas far from the focus of most policymakers’ current attention, the author has made the most of this opportunity to acquaint the Intelligence Community and a broader readership with a strategic appreciation of a region in the throes of reconciling secular and religious forces.
This publication has been approved for unrestricted distribution by the Office of Security Review, Department of Defense.

Islamistų opozicijos partijos ir ES įsitraukimo potencialas

Toby Archer

Heidi Huuhtanen

Atsižvelgiant į didėjančią islamistinių judėjimų svarbą musulmonų pasaulyje ir

radikalėjimas nuo amžių pradžios paveikė pasaulinius įvykius, tai

Svarbu, kad ES įvertintų savo politiką, susijusią su veikėjais, kurie gali būti laisvi

vadinamas „islamo pasauliu“. Ypač svarbu paklausti, ar ir kaip užsiimti

su įvairiomis islamistų grupuotėmis.

Tai tebėra prieštaringa net ES viduje. Kai kurie mano, kad islamas tai vertina

gulėti už islamistų partijų yra tiesiog nesuderinami su vakarietiškais demokratijos idealais ir

Žmonių teisės, o kiti mano, kad įsitraukimas yra reali būtinybė dėl augančio

domestic importance of Islamist parties and their increasing involvement in international

affairs. Another perspective is that democratisation in the Muslim world would increase

European security. The validity of these and other arguments over whether and how the

EU should engage can only be tested by studying the different Islamist movements and

their political circumstances, country by country.

Democratisation is a central theme of the EU’s common foreign policy actions, as laid

out in Article 11 of the Treaty on European Union. Many of the states considered in this

report are not democratic, or not fully democratic. In most of these countries, Islamist

parties and movements constitute a significant opposition to the prevailing regimes, ir

in some they form the largest opposition bloc. European democracies have long had to

spręsti valdančius režimus, kurie yra autoritariniai, bet tai naujas reiškinys, kurį reikia spausti

demokratinėms reformoms tose valstybėse, kuriose naudos gali gauti labiausiai tikėtini asmenys, nuo

ES požiūriu, skirtingi ir kartais problemiški požiūriai į demokratiją ir ją

susijusios vertybės, mažumų ir moterų teisės bei teisinės valstybės principai. Šie mokesčiai yra

dažnai prieštarauja islamistiniams judėjimams, todėl Europos politikos formuotojams svarbu tai padaryti

turėti tikslų potencialių partnerių politikos ir filosofijos vaizdą.

Įvairių šalių patirtis rodo, kad kuo daugiau laisvės yra islamistų

vakarėliai leidžiami, tuo jie nuosaikesni savo veiksmuose ir idėjomis. Daugelyje

islamistų partijos ir grupės jau seniai nukrypo nuo savo pirminio tikslo

islamo valstybės, valdomos pagal islamo teisę, įkūrimo, ir atėjo priimti pagrindinius

demokratiniai rinkiminės konkurencijos dėl valdžios principai, kitų politinių egzistavimą

konkurentai, ir politinis pliuralizmas.

Amerikos islamistinės dilemos sprendimas: Pamokos iš Pietų ir Pietryčių Azijos

Šadi Hamidas
JAV. pastangas skatinti demokratiją Artimuosiuose Rytuose jau seniai paralyžiavo „islamistinė dilema“: teoriškai, mes norime demokratijos, bet, praktikoje, baiminamasi, kad islamistinės partijos bus pagrindinės naudos iš bet kokio politinio atsivėrimo. Tragiškiausias to pasireiškimas buvo Alžyro žlugimas 1991 ir 1992, kai JAV tylėjo, o ištikimai pasaulietinė kariuomenė atšaukė rinkimus po to, kai islamistų partija laimėjo parlamento daugumą. Visai neseniai, the Bush administration backed away from its “freedom agenda” after Islamists did surprisingly well in elections throughout region, including in Egypt, Saudi Arabia, and the Palestinian territories.
But even our fear of Islamist parties—and the resulting refusal to engage with them—has itself been inconsistent, holding true for some countries but not others. The more that a country is seen as vital to American national security interests, the less willing the United States has been to accept Islamist groups having a prominent political role there. However, in countries seen as less strategically relevant, and where less is at stake, the United States has occasionally taken a more nuanced approach. But it is precisely where more is at stake that recognizing a role for nonviolent Islamists is most important, ir, here, American policy continues to fall short.
Throughout the region, the United States has actively supported autocratic regimes and given the green light for campaigns of repression against groups such as the Egyptian Muslim Brotherhood, the oldest and most influential political movement in the region. In March 2008, during what many observers consider to be the worst period of anti-Brotherhood repression since the 1960s, Secretary of State Condoleezza Rice waived a $100 million congressionally mandated reduction of military aid to Egypt. The situation in Jordan is similar. The Bush administration and the Democratic congress have hailed the country as a “model” of Arab reform at precisely the same time that it has been devising new ways to manipulate the electoral process to limit Islamist representation, and just as it held elections plagued by widespread allegations of outright fraud
and rigging.1 This is not a coincidence. Egypt and Jordan are the only two Arab countries that have signed peace treaties with Israel. Moreover, they are seen as crucial to U.S. efforts to counter Iran, stabilize Iraq, and combat terrorism.

BETWEEN THE GLOBAL AND THE LOCAL

ANTHONY BUBALO

GREG FEALY

Against the background of the ‘war on terror’,many people have come to view Islamism as amonolithic ideological movement spreading from thecenter of the Muslim world, the Middle East, toMuslim countries around the globe. To borrow aphrase from Abdullah Azzam, the legendary jihadistwho fought to expel the Soviet Union fromAfghanistan in the 1980s, many today see all Islamistsas fellow travellers in a global fundamentalist caravan.This paper evaluates the truth of that perception. Itdoes so by examining the spread of two broad categoriesof Islamic thinking and activism — the morepolitically focused Islamism and more religiouslyfocused ‘neo-fundamentalism’ — from the MiddleEast to Indonesia, a country often cited as an exampleof a formerly peaceful Muslim community radicalizedby external influences.Islamism is a term familiar to many.Most commonly itis used to categorize ideas and forms of activism thatconceive of Islam as a political ideology. Today, a widerange of groups are classified as Islamist, from theEgyptian Muslim Brotherhood to al-qa‘ida.While sucha categorization remains appropriate in many cases,Islamism seems less useful as a label for those groupsthat do not see Islam as a political ideology and largelyeschew political activism — even if their activism sometimeshas political implications. Included in this categoryare groups concerned primarily with Islamic mission-IV Be t w e e n t h e G l o b a l a n d t h e L o c a l : Islamizmas, the Mi d d l e E a s t , a n d Indonesiaary activity, but it would also include a group such asal-qa‘ida whose acts of terrorism are arguably drivenless by concrete political objectives than religious inspiration,albeit of a misguided form. This paper thereforeuses the term ‘neo-fundamentalist’, developed by theFrench scholar Olivier Roy, to describe these groups andwill study the transmission of both Islamist and neofundamentalistideas to Indonesia.

ISLAMIC MODERNITIES: FETHULLAH GULEN and CONTEMPORARY ISLAM

FAHRI CAKI

The Nurju movement1, being the oldest moderate Islamist movement which is probably peculiar to Modern Turkey, was broken into several groups since Said Nursi, the founder of the movement, passed away in 1960. At the present time, there are more than ten nurcu groups with different agendas and strategies. Despite all their differences, today the Nurju groups seem to acknowledge each other’s identity and try to keep a certain level of solidarity. Theplace of the Fethullah Gulen group within the Nurju movement, tačiau, seems to be a bit shaky.Fethullah Gulen (b.1938) split himself, at least in appearance, from the overall Nurju movement in 1972 and succeeded in establishing his own group with a strong organizational structure in the 1980’s and the 90’s. Due to the development of its broad school network both in Turkey and abroad2, his group attracted attention. Those schools fascinated not only Islamist businessmen and middle classes but also a large number of secularist intellectuals and politicians. Although it originally emerged out of the overall Nurju movement, some believe that the number of the followers of the Fethullah Gulen group is much larger than that of the total of the rest of the nurju groups. Dar, there seems to be enough reason to think that there was a price to pay for this success: alienation from other Islamist groups as well as from the overall Nurju movement of which the Fethullah Gulen group3 itself is supposed to be a part.

Progresyvi islamo mintis, pilietinė visuomenė ir Guleno judėjimas nacionaliniame kontekste

Greg Barton

Fethullahas Gulenas (born 1941), or Hodjaeffendi as he is known affectionately by hundreds of thousands of people in his native Turkey and abroad, is one of the most significant Islamic thinkers and activists to have emerged in the twentieth century. His optimistic and forward-looking thought, with its emphasis on self development of both heart and mind through education, of engaging proactively and positively with the modern world and of reaching out in dialogue and a spirit of cooperation between religious communities, social strata and nations can be read as a contemporary reformulation of the teachings of Jalaluddin Rumi, Yunus Emre, and other classic Sufi teachers (Michel, 2005a, 2005b; Saritoprak, 2003; 2005a; 2005b; Unal and Williams, 2005). Tiksliau, Gulen can be seen to be carrying on where Said Nursi (1876-1960), another great Anatolian Islamic intellectual, left off: chartinga way for Muslim activists in Turkey and beyond to effectively contribute to the development of modern society that avoids the pitfalls and compromises of party-political activism and replaces the narrowness of Islamist thought with a genuinely inclusive and humanitarian understanding of religion’s role in the modern world (Abu-Rabi, 1995; Markham and Ozdemir, 2005; Vahide, 2005, Yavuz, 2005a).

The United States and Egypt

A Conference Report

The study of bilateral relations has fallen deeply out of favor in the academiccommunity. Political science has turned to the study of international state systemsrather than relations between individual states; anthropologists and sociologists arefar more interested in non-state actors; and historians have largely abandonedstates altogether. It is a shame, because there is much to be learned from bilateralrelationships, and some such relationships are vital—not only to the countriesinvolved, but also to a broader array of countries.One such vital relationship is that between the United States and Egypt. Forgedduring the Cold War almost entirely on the issue of Arab-Israeli peacemaking, theU.S.-Egyptian bilateral relationship has deepened and broadened over the lastquarter century. Egypt remains one of the United States’ most important Arab allies,and the bilateral relationship with Washington remains the keystone of Egypt’sforeign policy. Strong U.S.-Egyptian bilateral relations are also an important anchorfor states throughout the Middle East and for Western policy in the region. Therelationship is valuable for policymakers in both countries; doing without it isunthinkable.To explore this relationship, the CSIS Middle East Program, in cooperation with theAl-Ahram Center for Political and Strategic Studies in Cairo, convened a one-dayconference on June 26, 2003, entitled, “The United States and Egypt: Building thePartnership.” The goal of the meeting was to brainstorm how that partnership mightbe strengthened.Participants agreed that much needs to be done on the diplomatic, political, karinis,and economic levels. Although all did not agree on a single course forward, theparticipants unanimously concurred that a stronger U.S.-Egyptian relationship is verymuch in the interests of both countries, and although it will require a great deal ofwork to achieve, the benefits are worth the effort.

Ar Turkija turės islamistinį prezidentą??

Michaelas Rubinas


Nors kampanijos oficialiai neprasidėjo, rinkimų sezonas Turkijoje įkaista. Šį pavasarį, į

Turkijos parlamentas išrinks prezidentą, kuris pakeis dabartinį prezidentą Ahmetą Necdetą Sezerį, kurio septynerių metų

kadencija baigiasi gegužės mėn 16, 2007. Lapkričio mėnesį arba anksčiau 4, 2007, Turkai rinksis naują

parlamentas. Šie metai ne tik pirmieji nuo 1973 m., bet ir 1950 prieš tai – kurioje turkai norės

tais pačiais metais inauguruoti naują prezidentą ir parlamentą, tačiau šių metų apklausos turės įtakos ir ateičiai

daugiau nei turbūt bet kokie rinkimai per pastarąjį pusę amžiaus. Jei ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas

laimi prezidento postą ir jo Teisingumo ir plėtros partiją (Teisingumo ir plėtros partija, taip pat žinomas kaip

AKP) išlaiko savo parlamentinę daugumą, Islamistai kontroliuotų visas Turkijos biurus ir būtų pasirengę

griauna sekuliarizmą ir iš naujo apibrėžia valstybę bei visuomenę. Jei Erdoganas pakils į Čankajos rūmus,

Turkijos Baltieji rūmai – Turkijos laukia islamistų prezidentas ir pirmoji ponia

Saudo Arabijos stiliaus skara. Tokia perspektyva paskatino spėliones apie Turkijos kariuomenės įsikišimą,

kuris tradiciškai tarnauja kaip sekuliarizmo ir Turkijos konstitucijos sergėtojas. Gruodžio

2006, pavyzdžiui, „Newsweek“ paskelbė esė „Artėjantis perversmas?“ prognozuoja

a 50 procentų tikimybė, kad kariškiai šiais metais perims kontrolę Turkijoje.1

Nors susirūpinimas dėl Turkijos sekuliarizmo ateities yra pagrįstas, nerimas dėl kariuomenės
intervencija nėra. Karinių perversmų Turkijoje nebebus. Erdog˘ an gali būti pasirengęs
sukelti konstitucinę krizę siekiant asmeninių ambicijų ir ideologinės darbotvarkės, bet Turkijos
civilinės institucijos yra pakankamai stiprios, kad galėtų susidoroti su iššūkiu. Didžiausias pavojus Turkijai
demokratija nebus Turkijos karinė intervencija,bet gana geranoriškas, bet naivus kišimasis
pateikė U.S. stabilumo siekiantys ir islamistų grėsmę menkinantys diplomatai.

Nors kampanijos oficialiai neprasidėjo, rinkimų sezonas Turkijoje įkaista. Šį pavasarį, Turkijos parlamentas išrinks prezidentą, kuris pakeis dabartinį prezidentą Ahmetą Necdetą Sezerį, kurios septynerių metų kadencija baigiasi gegužę 16, 2007. Lapkričio mėnesį arba anksčiau 4, 2007, Turkai eis prie balsadėžių rinkti naujo parlamento. Šie metai ne tik pirmieji nuo 1973 m., bet ir 1950 prieš tai – tais pačiais metais turkai inauguruos naują prezidentą ir parlamentą, tačiau šių metų apklausos taip pat paveiks Turkijos ateitį labiau nei turbūt jokie rinkimai per pastarąjį pusę amžiaus. Jei ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdo˘ganas laimės prezidento postą ir jo Teisingumo ir plėtros partiją (Teisingumo ir plėtros partija, taip pat žinomas kaip AKP) išlaiko savo parlamentinę daugumą, Islamistai kontroliuotų visas Turkijos biurus ir būtų pakirsti sekuliarizmui ir iš naujo apibrėžtų valstybę bei visuomenę. Jei Erdoganas pakils į Çankaya rūmus – Turkijos Baltuosius rūmus, turkai susidurs su tikimybe, kad islamistų prezidentas ir pirmoji ponia dėvi Saudo Arabijos stiliaus skarelę.. Tokia perspektyva paskatino spėliones apie Turkijos kariuomenės įsikišimą,kuris tradiciškai tarnauja kaip sekuliarizmo ir Turkijos konstitucijos sergėtojas. 2006 m. gruodžio mėn, pavyzdžiui, „Newsweek“ paskelbė esė „Artėjantis perversmas?“ prognozuoja 50 procentų tikimybė, kad kariškiai šiais metais perims kontrolę Turkijoje.1 Nors susirūpinimas dėl Turkijos sekuliarizmo ateities yra pagrįstas, nerimas dėl karinės intervencijos nėra. Karinių perversmų Turkijoje nebebus. Erdogas gali būti pasirengęs sukelti konstitucinę krizę, siekdamas asmeninių ambicijų ir ideologinės darbotvarkės, tačiau Turkijos civilinės institucijos yra pakankamai stiprios, kad galėtų susidoroti su iššūkiu. Didžiausias pavojus Turkijos demokratijai nebus Turkijos karinė intervencija,bet gana geranoriškas, bet naivus JAV kišimasis. stabilumo siekiantys ir islamistų grėsmę menkinantys diplomatai.

Islamic Movements and the Use of Violence:

Esenas Kirdis

.


Despite recent academic and popular focus on violent transnational Islamic terrorist networks,there is a multiplicity of Islamic movements. This multiplicity presents scholars with two puzzles. The first puzzle is understanding why domestic-oriented Islamic movements that were formed as a reaction to the establishment of secular nation-states shifted their activities and targets onto a multi-layered transnational space. The second puzzle is understanding why groups with similar aims and targets adopt different strategies of using violence or nonviolence when they “go transnational.” The two main questions that this paper will address are: Why do Islamic movements go transnational? And, why do they take on different forms when they transnationalize? First, I argue that the transnational level presents a new political venue for Islamic movements which are limited in their claim making at the domestic level. Second, I argue that transnationalization creates uncertainty for groups about their identity and claims at the transnational level. The medium adopted, i.e. use of violence versus non-violence, is dependent on type of transnationalization, the actors encounter at the transnational level, and leadership’s interpretations on where the movement should go next. To answer my questions, I will look at four cases: (1) Turkish Islam, (2) the Muslim Brotherhood, (3) Jemaah Islamiyah, ir (4) Tablighi Jamaat

Assessing the Islamist mainstream in Egypt and Malaysia

Beyond ‘Terrorism’ and ‘StateHegemony’: assessing the Islamistmainstream in Egypt and Malaysia

JAN STARKMalaysia-Islamists

International networks of Islamic ‘terrorism’ have served as themost popular explanation to describe the phenomenon of political Islam sincethe 11 September attacks.

This paper argues that both the self-proclaimeddoctrinal Islam of the militants and Western perceptions of a homogeneousIslamist threat need to be deconstructed in order to discover the oftenambiguous manifestations of ‘official’ and ‘opposition’ Islam, of modernity andconservatism.

As a comparison of two Islamic countries, Egypt and Malaysia,which both claim a leading role in their respective regions, shows, moderateIslamic groups have had a considerable impact on processes of democratisationand the emergence of civil society during the quarter century since the ‘Islamicresurgence’.

Shared experiences like coalition building and active participationwithin the political system demonstrate the influence and importance of groupssuch as the Egyptian Muslim Brotherhood, the Islamic Youth Movement of Malaysia (ABIM) or the Islamic Party of Malaysia (PAS).

These groups haveshaped the political landscape to a much larger extent than the current pre-occupation with the ‘terrorist threat’ suggests. The gradual development of a‘culture of dialogue’ has rather revealed new approaches towards politicalparticipation and democracy at the grassroots level.