All Entries in the "Afrika" Category
The Muslim Brotherhood’s Initiative as a Reform Program
On March 3, 2004, Mr. Mahdi Akef, the leader and guide of the Muslim Brotherhood launched the Brotherhood’s Initiative to Participate in Awaited Democratic Reform, presenting the Brotherhood as a political faction that deems itself competent to participate. The Brotherhood presented itself – naturally – in the best possible light, which is everyone’s right. And on May 8, 2004, Dr. Essam Aryan, a Brotherhood luminary well known due to his appearances on the local Egyptian satellite station, Dream TV, said this initiative is a comprehensive, complete program for soon converting the Brotherhood into a political party.Democracy, in its liberal sense, means rule by the people, legislating laws for themselves according to their conditions. It doesn’t just mean elections. Dar svarbiau, and to lay the foundations for elections, democracy is a pluralistic political system that guarantees citizens’ public and private freedoms, especially freedom of expression and opinion. It also guarantees their human rights, especially freedom of religion. These are absolute freedoms, without any limitation or monitoring. The democratic system allows peaceful change of power in society and is based on a separation of powers. The judicial branch, especially, must be totally independent. Democracies adopt the free market economy that is based on competition, and that encourages individual initiatives. Democracies are based on channels of dialgoue and peaceful understanding among citizens. In dealing with local and international conflicts, they avoid military options as much as possible. Along with those who believe in democracy, it confronts the mentality of terrorism and violent fundamentalist dogmatism. Democracies oppose absolutist ideas that claim to own the absolute truth, and defend relativistic and pluralistic principles. By doing so, they provide all religions the right to be active safely, except opinions that aim to confiscate freedoms or impose themselves on other parties by force or violence. So democracies are concerned with freeing religion from the monopoly of one interpretation or one sect.In summary, democracy is a group of regulatory and legal measures for society that humankind has reached after a long history of conflict to refine authorities where religious figures cannot impose their will. Religious authorities were disengaged from theauthorities of the state, to guarantee the state’s neutrality toward all religions. This is what allows for freedom of religion and opinion, and freedom of worship for all in total freedom and equality. This prevents conflict in the name of religion, which leads to the security of the state and its citizens.
Terrorist and Extremist Movements in the Middle East
Terrorism and asymmetric warfare are scarcely new features of the Middle Eastern military balance, and Islamicextremism is scarcely the only source of extremist violence. There are many serious ethnic and sectarian differencesin the Middle East, and these have long led to sporadic violence within given states, and sometimes to major civilconflicts. The civil wars in Yemen and the Dhofar Rebellion in Oman are examples, as are the long history of civilwar in Lebanon and Syria’s violent suppression of Islamic political groups that opposed the regime of Hafez al-Asad. The rising power of the Palestinian Liberation Organization (PLO) led to a civil war in Jordan in September1970. The Iranian revolution in 1979 was followed by serious political fighting, and an effort to export a theocraticrevolution that helped trigger the Iran-Iraq War. Bahrain and Saudi Arabia have both had civil clashes between theirSunni ruling elites and hostile Shi’ites and these clashes led to significant violence in the case of Saudi Arabia.There also, tačiau, has been a long history of violent Islamic extremism in the region, sometimes encouraged byregimes that later became the target of the very Islamists they initially supported. Sadat attempted to use Islamicmovements as a counter to his secular opposition in Egypt only to be assassinated by one such movement after hispeace agreement with Israel. Israel thought it safe to sponsor Islamic movements after 1967 as a counter to thePLO, only to see the rapid emergence of violently anti-Israeli groups. North and South Yemen were the scene ofcoups and civil wars since the early 1960s, and it was a civil war in South Yemen that ultimately led to the collapseof its regime and its merger with North Yemen in 1990.The fall of the shah led to an Islamist takeover in Iran, and resistance to the Soviet invasion of Afghanistan triggeredan Islamist reaction that still influences the Middle East and the entire Islamic world. Saudi Arabia had to deal withan uprising at the Grand Mosque in Mecca in 1979. The religious character of this uprising shared many elementsof the movements that arose after the Soviet withdrawal from Afghanistan and the Gulf War in 1991.Algerian efforts to suppress the victory of Islamic political parties in a democratic election in 1992 were followed bya civil war that has lasted ever since. Egypt fought a long and largely successful battle with its own Islamicextremists in the 1990s, but Egypt has only managed to have suppressed such movements rather than eradicatedthem. In the rest of the Arab World, the civil wars in Kosovo and Bosnia helped create new Islamic extremist cadres.Saudi Arabia suffered from two major terrorist attacks before 2001. These attacks struck at a National GuardTraining center and USAF barracks at Al Khobar, and at least one seems to have been the result of Islamicextremists. Marokas, Libya, Tunisas, Jordanija, Bahrain, Qatar, Oman, and Yemen have all seen hard-line Islamistmovements become a serious national threat.While not directly part of the region, the Sudan has fought a 15-year long civil war that has probably cost over twomillion lives, and this war had been supported by hard-line Islamist elements in the Arab north. Somalia has alsobeen the scene of a civil war since 1991 that has allowed Islamist cells to operate in that country.
Komentaras: Tuščiaviduris žiedas demokratijai
ARNAUD DE BORCHGRAVE
VAŠINGTONAS, birželio mėn 24 (UPI) — Baltųjų rūmų kryžiaus žygis už demokratiją, kaip mato prezidentas Bushas, pagamino “kritinė įvykių masė, imanti tai (Artimųjų Rytų) regioną viltinga nauja kryptimi.” And Secretary of State Condoleezza Rice just toured the area, making clear at every stop whenever the United States has a choice between stability and democracy, the new ideological remedy would sacrifice stability.
Veteran Mideast hands who have dealt with five regional wars and two intifadas over the past half century shuddered. Former Secretary of State Henry Kissinger first among them.
“For the U.S. to crusade in every part of the world to spread democracy may be beyond our capacity,” he says. Jungtinės Amerikos Valstijos. system, he explains, “is the product of unique historical experiences, difficult to duplicate or to transplant into Muslim societies where secular democracy has seldom thrived.” If ever.
If stability had been sacrificed for democracy, buvęs prezidentų Niksono ir Fordo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir valstybės sekretorius negalėjo derėtis dėl didelių arabų ir Izraelio pasitraukimo susitarimų: Sinajaus I, Golanas ir Sinajaus II. Be nedemokratiškų, gerybinė diktatoriška Anwaro Sadato figūra prie vairo Egipte, arba be velionio Sirijos diktatoriaus ir pagrindinio teroro tarpininko Hafezo Assado, būtų parašytas dar vienas karo istorijos puslapis.
Su demokratiniu parlamentu Egipte 1974, manoma, kad dominuoja populiarioji Musulmonų brolija, Sadatas negalėjo padaryti savo įspūdingo, mirties nepakeliama kelionė į Jeruzalę — ir staiga tapo populiariausiu Izraelio lyderiu. Taikos sutartis tarp Egipto ir Izraelio bei tarp Jordanijos ir Izraelio buvo įmanoma tik dėl absoliučių valdovų — Sadatas ir velionis karalius Husseinas, vadovavo abiem arabų šalims.
Sadatas žinojo, kad jo drąsus valstybinis poelgis prilygsta jo paties mirties nuosprendžio pasirašymui. Jis buvo atliktas m 1981 — islamistų ekstremistų — pasaulinėje televizijoje.
Rice'as išdidžiai skelbia, kad tai nebėra karas su terorizmu, o kova už demokratiją. Ji didžiuojasi, kad Busho administracija nebesiekia stabilumo demokratijos sąskaita. Tačiau jau demokratijos kryžiaus žygyje susiduriama ne tik su greičio mažinimo kalneliais, bet ir užtvaros kelyje į niekur.
Daug išliaupsinti Palestinos rinkimai, numatyti liepos mėnesį, buvo atidėti neribotam laikui.
Libane, balsadėžė jau buvo panaikinta politinėmis machinacijomis. Gen. Michaelas Aounas, šviesi, bet senstanti perspektyva, grįžusi iš Prancūzijos tremties imtis Sirijos požeminės mašinos, jau suvienijo jėgas su Damasku. Neigdamas bet kokį susitarimą su Sirija, Generolo pakalikai pripažįsta, kad už išėjimo į pensiją Paryžiuje metus jam buvo atlyginta didžiulė kompensacija iš kariuomenės štabo vado pareigų ir premjero pareigų.. Aoun surinko $22 milijonas, į kurias buvo įtrauktos sudėtinės palūkanos.
Egipte, Ryžiai, tikriausiai bando suteikti pagarbą prezidento Hosni Mubarako varžovams, prireikė laiko, kad priimtų žinomą politinį šarlataną, kuris daugelį metų buvo demaskuotas kaip asmuo, klastojęs rinkimų rezultatus, kai lipo daugelio politinių partijų laiptais su įvairiomis etiketėmis..
Net Mubarako priešai pripažįsta, kad Aymanas Nouras išgalvojo ir suklastojo daugelio žmonių parašus. 1,187 piliečių laikytis taisyklių, leidžiančių legalizuoti savo Ghadą (Rytoj) vakarėlis. Jo karjera nusėta netikrais akademiniais įgaliojimais, plagiatas, inscenizuotas pasikėsinimas į save patį, jo Saudo Arabijos žiniasklaidos darbdaviui pateikti kaltinimai iššvaistymu, ir daugybė dokumentų klastojimo.
Rice'as atšaukė ankstesnę kelionę į Egiptą, protestuodamas prieš Nouro kaltinimą ir įkalinimą iki teismo.. Ir prieš naujausią Rice'o apdovanojimą, Buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright taip pat stengėsi pagirti pagrindinį Egipto politinį sukčius. Priverčia susimąstyti, kokie politiniai reportažai ateina iš JAV. Ambasada Kaire.
Su šiuo dviprasmišku JAV pritarimu, Nouras praranda tą mažą malonę, kurią vis dar turi Egipte. Dabar jis laikomas JAV. stulpai, papildyti ilgą trūkumų sąrašą.
Musulmonų brolija, kuris yra uždraustas, bet toleruojamas, nes atsisakė terorizmo, labiau reprezentuoja egiptiečių nuomonę nei Nouras. Taip pat yra Kifaya (Užteks) judėjimas, vienijantis garsiausius Egipto intelektualus. Tačiau jie atsisakė susitikti su Rice.
Jungtinės Valstijos visame arabų pasaulyje laikomos Izraelio sinonimu. Tai automatiškai apriboja Busho administracijos galimybes įgyti draugų ir daryti įtaką žmonėms. Tie, kurie išnaudoja visas JAV galimybes. spaudimą demokratizuoti yra organizacijos, išvardytos JAV kaip “teroristas.” „Hamas“ palestiniečių teritorijose ir „Hezbollah“ Libane dabar turi galimybių kasti tiek virš žemės, tiek po žeme.. Islamo įstatymų leidėjai Jordanijoje kreipėsi į karalių Abdullah, kad leistų Jordanijos „Hamas“ lyderiams, iškeldintas prieš šešerius metus, grįžti namo. Karalius abejingai klausėsi.
Prireikė Europos 500 metų, kad pasiektų politinės brandos laipsnį, kurį liudija neseniai žlugus Europos Sąjungos planai dėl bendros konstitucijos. Winstonas Churchillis sakė, kad demokratija yra pati blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas, kurios buvo išbandytos. Tačiau Churchillis taip pat sakė, “Geriausias argumentas prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vidutiniu rinkėju.” Tai vis dar galioja arabų pasaulio turguose, nuo Marakešo iki Maskato.
Egipto musulmonų brolijos problema
Jeffrey Azarva
Samuelis Tadrosas
Birželio mėn 20, 2007, Jungtinės Amerikos Valstijos. Valstybės departamento žvalgybos ir tyrimų biuras sušaukė JAV susirinkimą. žvalgybos pareigūnams pasverti oficialaus ryšio su Egipto musulmonų brolija perspektyvą,1arabiškai žinomas kaip al-Ikhwan al-Muslimin. Sesija buvo kelerius metus trukusių diskusijų dėl grupės, daugelio laikomos sunitų fundamentalizmo šaltiniu, įtraukimo rezultatas. Nors Busho administracija po rugsėjo mėnesio įvedė Brolijos diplomatinį karantiną. 11, 2001, JAV narių. 2007 m. pavasarį – likus beveik trims mėnesiams iki Valstybės departamento posėdžio – Atstovų rūmai surengė kelis susitikimus su MuhammadSaad al-Katatni., nepriklausomas Egipto parlamento narys ir su jo brolija priklausančio bloko vadovas. Balandžio mėn 5, 2007, Namų daugumos lyderis Steny Hoyeris (D-Md.) sulaužė susitarimą ir susitiko su Katatni Egipto parlamento rūmuose ir JAV rezidencijoje. ambasadorius Egipte Francis J. Ricciardo. Tada, Gegužę 27, 2007, keturių narių JAV. Kongreso delegacija, vadovaujama atstovo Davido Price'o (D-N.C.) susitiko su Katatni Kaire.Po Hojerio vizito, Jungtinės Amerikos Valstijos. Ambasada Kaire atmetė egiptiečių kritiką, kad jo susitikimai reiškė, kad JAV pasikeitė. politika.2 Lapkričio mėn 2007, Ricciardone taip pat sumenkino susitikimus, kai teigė, kad U.S. ryšiai su nominaliai nepriklausomais Brolijos nariais „nereiškė, kad Amerika pritaria atskirų parlamentarų ar jų politinių filialų nuomonei“.3 Nepaisant šio patikinimo., susitikimai su Katatni rodo nuomonės formuotojus, tiek JAV viduje, tiek už jos ribų. vyriausybė, atšilimas neišvengiamas. Tačiau kol judėjimas, įsteigė Hassan al-Banna m 1928, šiandien yra labiausiai organizuota ir geriausiai finansuojama opozicija šalyje – jos labdaros paslaugų ir da'wa šalutinis produktas. (pažodžiui „šauktis Dievą“.,“ arba pamokslavimą) tinklas, veikiantis už valstybės kontrolės – bet koks jo retorikos ir politinių platformų tyrimas rodo, kad JAV. per anksti. Nepaisant jos išpažįstamo įsipareigojimo pliuralizmui ir teisinei valstybei, Brolija ir toliau užsiima pavojingais dvikalbiais kalbomis, kai kalbama apie pagrindinius demokratijos klausimus.
Reneging on Reform: Egypt and Tunisia
Jeffrey Azarva
On November 6, 2003, President George W. Bush proclaimed, “Sixty years of Western nations excusingand accommodating the lack of freedom in the Middle East did nothing to make us safe—because in the longrun, stability cannot be purchased at the expense of liberty.” This strategic shift, coupled with the invasionsof Iraq and Afghanistan, put regional governments on notice. The following spring, Tunisia’s president, ZineEl Abidine Bin Ali, and Egypt’s president, Hosni Mubarak—stalwart allies in the U.S.-led war on terrorismand two of North Africa’s most pro-American rulers—were among the first Arab leaders to visit Washingtonand discuss reform. But with this “Arab spring” has come the inadvertent rise of Islamist movementsthroughout the region. Now, as U.S. policymakers ratchet down pressure, Egypt and Tunisia see a greenlight to backtrack on reform.
What Happened to the “Arab Street?“
Neha Sahgal
Why do opposition movements engage in protest under some circumstances but not inothers? Why did the Muslim Brotherhood in Egypt organize large scale protest during the 2005regime initiated political reforms while remaining largely off the streets during the United States’led war in Iraq in 2003? There is a common notion among Western public opinion and policymakers that United States’ policies in the Middle East have led to greater political activismamong Islamic fundamentalists. Dar, while citizens around the world protested the war in Iraq,Egypt remained largely quiet. The lack of protest and other acts of opposition were surprisinggiven the history of Arab-anti colonial struggle, šeštojo dešimtmečio gatvių politika Egipte, atvedusi Nasserą į valdžią, ir klestinčios pilietinės visuomenės organizacijos regione, kaip pavyzdys islamistų partijos, nevyriausybinės organizacijos ir profesiniai sindikatai. Dar svarbiau,su 2005 režimas inicijavo politinį atsivėrimą Egipte, didžiausias šalies opozicinis judėjimas, islamistų musulmonų brolija surengė didelio masto protestus ir demonstracijas, atskleisdama nedemokratinę dabartinės valdžios praktiką ir siekdama didesnės politinės laisvės.. Metai 2005, buvo pažymėta „sutarimų banga“ Egipte, kuri buvo akivaizdi priešingybė mobilizacijos prieš Irako karą stokai. Aišku, Musulmonų brolijos protesto veiklą lemia kiti veiksniai, o ne „antiamerikietiškumo“ paplitimas. Ginčų politikos tyrinėtojai sukūrė ir išbandė įvairias teorijas, kurios paaiškina ir numato protesto elgesį.. Įtempimo ir gedimo teorijos protestą aiškina kaip ekonominių sąlygų rezultatą, o išteklių mobilizavimo teorijos pabrėžė materialinių ir organizacinių suvaržymų vaidmenį organizuojant protestą.. Dar kiti tvirtino, kad protestus skatina struktūriniai pokyčiai, pavyzdžiui, vyriausybės susiskaldymas ar žlugimas. šiame lape, Teigiu, kad aiškinant vienos grupės protesto elgesį reikia atsižvelgti į grupės sąveiką su kitais opozicijos veikėjais.. Opozicinės grupės veikia tankiame sąjungininkų tinkle,priešininkų, taip pat priešpriešinių judėjimų. Todėl jų strategijos daro viena kitą neapčiuopiamą įtaką. Pateikiu analizę, kaip 2005 politinis atsivėrimas Egipte lėmė pokyčius nelegaliose partijose, tokiose kaip al-Ghad ir al-Wafd, kurioms buvo leista dalyvauti prezidento ir parlamento rinkimuose. Toliau, naujas judėjimas Kifaya, iš pradžių buvo sukurta siekiant išreikšti nepritarimą Irako karui, taip pat įgavo pagreitį kaip anti-Mubarakas, demokratijos šalininkų aljansas. Pokyčiai partijose, kurioms buvo leista dalyvauti rinkimuose, ir naujų judėjimų atsiradimas pakeitė socialinį ir politinį kontekstą „oficialiai uždraustam“, dar toleruojamas," Musulmonų brolija. Brolija bandė įsitvirtinti kaip pagrindinis politinės opozicijos balsas šalyje, organizuodama didesnę protesto veiklą ir taip užmezgė panašumą su legaliomis opozicinėmis partijomis.. Nors legalios opozicijos partijos Egipte išlieka silpnos ir neveiksmingos, ir naujesni opoziciniai judėjimai vis dar yra nedideli, jie vis tiek gali apčiuopiamai paveikti vienas kito strategijas.